Medinių (rąstinių) pastatų raida

Statyti iš medžio pradėjo anksčiau nei iš akmens. Archiologai mini bent dešimt tūkstančių metų. Pirmosios statybinės medžiagos buvo nendrės, kaulai, oda ir šakos/pagaliukai, kurie buvo naudojami kaip rėmas, savotiška laikančioji konstrukcija. Vėliau statyboje buvo panaudota stambesnė apvalioji mediena. Tai buvo vertikalūs pjautiniai medžių kamienai, jų galus įkasant į žemę. Turbūt tada, rąstai, ir buvo naudojami kaip kojos/atramos, sijos ir t.t.
Maždaug 8 tūkstančiai metų p.m.e. gyvenamoji medinė statyba tapo masiniu reiškiniu Viduržemio jūros regionuose. Tais laikais dar augo vešlūs miškai ir Graikija, Turkija bei Palestina nebuvo plikomis stepėmis. Vienas iš pirmūjų medinių miestų buvo pavadintas Jericho (jis paminėtas Senajame Testamente). Senovės Graikijoje mediniai pastatai buvo statomi ne tik gyvenimui, bet ir daugumai šventyklų ir kitų viešųjų pastatų.
Vėliau miško plotai pradėjo retėti, statybinės medžiagos trūkdavo. Tuo metu prasidėjo medinių pastatų statyba su užpildu – pirmą kartą jie statomi senovės Egipte. Graikai pradeda statyti iš akmens, romėnai – iš betono.
Palaipsniui medinė statyba traukėsi į šiaurę. Pagrindiniais centrais tapo miškingi regionai: Alpės, Karpatai, Bavarijos miškai, Anglija ir kiti turtingi miškais šiauriniai regionai – dabartinė Skandinavija ir Rusija.
Centrinėje Europoje ilgą laiką statė rąstinius pastatus. Pavyzdžiui, Lenkijoje aptiko rąstinį kaimelį, kuriam beveik 2,5 tūkst. metų! Tačiau viduramžių pabaigoje čia pradėjo mažėti miško ištekliai. Vokietijoje ir Austrijoje pereinama prie pusiau medinių konstrukcijų. O Lenkijoje netgi, tam tikrą laiką, buvo uždrausta statyba iš medžio. Didelė dalis medienos buvo naudojama tik laivų statyboje ir kurianimui.
Kitaip nei kitur, Skandinavijoje, o tiklsiau Norvegijoje, 12 amžiaus viduryje, kilo medinė architektūra, kurioje, iki dabar išliko dvylika bažnyčių.
Kinijoje taip pat buvo palitusi medinė statyba, bet labai greitai tankiai apgyvendintoje šalyje, medienos ištekliai smarkiai mažėjo. Tačiau atvirkščiai nei Kinijoje, gretimoje Japonijoje, naudojant Kinų tradicijas, medinė statyba pažengė toli į priekį. Namai čia statėsi atsižvelgiant į dažnus žemės drebėjimus. Todėl medinės kolonos tvirtai buvo remiamos į uolas, o pirmojo aukšto lygis buvo aukštai virš žemės. Dėl to vis dar galime pamatyti Japonijoje šventyklas, pastatytas pirmojo tūkstantmečio pabaigoje. Šventykla Todan Yi yra laikoma didžiausiu rąstinių pastatu pasaulyje.
Medinė statyba aktyviai buvo naudojama ir Amerikos kolonistų. Pirmieji pastatai buvo poliniai. Didelę paklausą turėjo “rąstiniai”, kokius matome dabar (horizontaliai suguldyti sienojai).
Lietuvoje iki pat 19-to amžiaus pradžios vyravo medinė architektūra. Sienų konstrukcijom buvo naudojami vienas ant kito suguldyti tašyti rąstai bei sujungiami įvairios formos kertėmis. Pagrindinis įrankis, rąstinių pastatų, namų, pirčių statybai, buvo platus kirvis – skliutas. Tai dailidės kirvis plačiais ašmenimis. Ašmenys šiek tiek pasukti, kad būtų patogiau aptašyti sienojų šonus.
20-to amžiaus pabaigoje medinė, rąstinė statyba sugrįžta į prarastas pozicijas. Šiuolaikinės technologijos leidžia ištaisyti pagrindines neigiamas medienos savybes – puvimas, gaisringumas. Skirtumai atsirado ir eksterjere, dizaine, kuriuos nepavadinsi ribotomis. Bet svarbiausia, medis išliko - ekologinė medžiaga.

No images found.